Oda ir kailiai. Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Pasistiebusio suoliuko audinį (apsidairiusi) perbraukiau pirštais. Įvardintas Jūsų paslaugoms, jis vis tiek kėlė nepasitikėjimą, o aš tądien neketinau ropštis kažkam ant nugaros. Į baldą įvestas kūnas, sustojęs erdvės viduryje, siūlė prisėsti ramiam stebėjimui: regėti videodarbe besiglamžančią odą, atsukus nugarą kūnų išklotinėms, arba atsukti veidą į erdvės linkį, išgaubtą lakuotu audiniu ir prieblanda.

Živilė Minkutė solo parodoje Nertis iš kailio dėmesio centru pasirenka kūną. O tiksliau – pasirenka tai, kaip prie jo prislenka mintys, ketinančios įsikurti. Dėl to kūnas čia ne tik keturkojis – sušvelnindama galerijos erdvę, griežtas stačiakampes linijas pakeisdama banguojančiomis, menininkė pačios parodos kūną įvelka į minkštą, sakralų audinį, paruošdama ją įsipatoginimo ritualams. Visi kūriniai parodoje prasidėję nuo prisilietimo – spausdama odą prie stiklo plokščių, dažą kūnu perduodama popieriui ir vėl kūnu jį pasiimdama, Minkutė kūrė neįprastas situacijas, kuriose grafika kaip atspaudo menas virto performatyvia raiška, palikusia pėdsakus ne tik paviršiuose. Pasistiebusio suoliuko kojos ir rankos, gulinčios ant palangės, yra tūrinės atliejos, kurios, atkartodamos menininkės odos linijas, virto skulptūriška grafika.

Apie šią parodą nekalbėti odos metaforomis būtų tas pats, kas ją nudirti. Vien parodos architektūra, rausvu linkiu išgaubianti galerijos erdvę, susiliedama su nenutrūkstančiu, iš videodarbo sklindančiu garsu, suminkština atėjusio žingsnius ir žvilgsnį, praslystantį užuolaida. Živilei Minkutei šis linkis – altorinė niša, vieta, kur sustoji, atėjęs ieškoti sąsajos su fizine būtimi. Menininkei svarbus įsikūnijimo, įsipatoginimo savo fiziškume veiksmas – savotiškas prisijaukinimas kūno, kurį reikia išbūti. Autorei kūnas yra tai, ką, rašydamas apie pojūčio logiką Francis Bacon tapyboje^[1], Gilles Deleuze įvardina mėsa. Tai – prikabintas faktas, menininkės žodžiais – „kažkas“ ant manęs, ką kiti mato, nuo ko pradeda susipažinti. Tarsi minties turinį dengiantis rūbas, į kurį reikia iš naujo įsivilkti, ir tai tampa menininkės užduotimi, nuolat atnaujinama kiekvienu atspaudu.

Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Kūrinių nuogumu, kūnu, kuriam nepridėta, Živilė Minkutė sąmoningai atsisako pridėtinių simbolių, į odą įvertų ir įpieštų ženklų, kurie padeda perteikti mintį, bet visada yra apie galvą. Paveiksluose lieka tik oda – nuoga ir sluoksniuota monochrominė fosilija, kurioje laikas įsispaudė raštus. Sustingę veiklos pėdsakai paveikslų sluoksniuose nėra abstrakcijos – net jei neturi apibrėžto kontūro, yra visaip susilieję, sukibę ir persidengę – atspaudai palikti kūno, kuris yra konkretus, bet neatpažįstamas. Didžiuosiuose parodos kūriniuose išnyra beveidės galvos, kurios, jei užsižiūri, įgauna gyvūniškų bruožų ir vaiduokliškumo. Grįžtant prie kūniškų Gilles Deleuze svarstymų apie Bacon’o tapybą – mėsa nėra negyva. Ji atmena visas kančias, išduoda konvulsišką skausmą ir pažeidžiamumą, ir tai įsispaudžia odoje, slenkančioje kaulų trapecijomis. Įdomu, kad, išvertus į lietuvių kalbą, mėsa (angl. meat) tampa turiniu arba esme. Ar galima sakyti, kad galva yra mėsa (kaip mėsa yra dvasia)? Ar iš visų kūno dalių galva nėra vieta, esanti arčiausiai kaulų?^[2] Živilės grafikoje galva nėra kūno kulminacija – didžiausios įtampos momentas, kuriame užsibūna žvilgsnis. Čia raukšlėjasi ir įsitempia visa būtybė, žvilgsnio išjudinta, kintanti ir stingstanti prieš akis.

Žvilgsnis, slysdamas kailiu ar oda, regi po ja judančius kaulus. Kailis, atskirtas nuo kaulų, daugelyje kultūrų tampa antgamtiniu – fetišu, turinčiu magiškų galių, galinčiu burti, apsaugoti arba prakeikti. Odoje slepiasi dvasios, joje visada kažkas slypi. Amerikos čiabuviams oda, tiesiogine prasme, buvo namai. Lakotos kalba thípi – būstas iš nudirto gyvūnų kailio – šildė žiemą, vėsino vasarą ir leido klajoti žinant, kad namai visada šalia. Galbūt todėl iki šiol žmogaus siela svajoja, kaip palieka kūną, nes tiki, kad turės kur sugrįžti.^[3]

Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Autorei nertis iš kailio reiškia ieškoti namų nuo kūno nutolusiai minčiai. Atspaudai lieka to pėdsakais, žymėmis, likusiomis po kruopščiai atlikto ritualo. Jei prisilietimas prie mūsų odos staiga grąžina į dabartį, tai odos vaizdas […] iškelia į paviršių praeities prisiminimus.^[4] Menininkė, kūnu perkeldama dažą nuo vieno paviršiaus ant kito, priglunda čia ir dabar, o tai akimirksniu tampa atspaudu, kuris lieka, nors kūnas juda. Taip video instaliacijoje skenuojama oda raukšlėjasi ir išsitempia nenutrūkstančio laiko kilpoje, ant stiklo palikdama ploną drėgmės sluoksnį. Živilė Minkutė Kairės-dešinės galeriją pavertė salonu, minkšta ir saugia erdve išsiblaškiusioms mintims ir kūnams, kurie jas vejasi.

Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

^[1] Gilles Deleuze, Francis Bacon: The Logic of Sensation, Bloomsbury Academic, 2017.

^[2] Ten pat.

^[3] Chun-Mei Chuang, Politics of Orbits: Will We Meet Halfway?, e-flux.com, 2020.

^[4] Sara Ahmed, Thinking Through the Skin, 2001.